logo3

Pamokų laikas

  1.  0830 – 0915
  2. 0925 – 1010
  3. 1020 – 1105
  4. 1120 – 1205
  5. 1230 – 1315
  6. 1325 – 1410
  7. 1415 – 1500

Patyčių dežutė

patyciu dezute logo

Ugdymo turinio atnaujinimas

uta logo

Mano dienynas

 

paveiksliukas3

S.Santvaro stipendija

LF logo

Laikraštis "Upelė"

Sportas

 

sportas mokykloje

Tėvų linija

tevu linija baneris

Svetainė jaunimui

askritiskas

Renginiai

Mokytojų diena

Kiekvieną rudenį yra diena, kai mokiniai į mokyklą eina nebijodami kontrolinio darbo, nesijaudindami dėl apklausos. Tai Mokytojų diena. Šiais metais spalio 4-ą į darbą atėję mokytojai buvo pasitikti prie durų su gėlėmis. Vienintelį rytą skambutis nebuvo ženklas mokytojams pradėti darbo dieną. Vietoj kreidos ir knygos rankose laikydami gėles, mokytojai buvo pasveikinti su gražia švente. Dešimtokai pirmą pamoką klasėse užėmė jų vietas prie lentos ir pasijuto tikrais mokytojais. Ką veikė mokytojai? Virto mokiniais: jiems buvo skirtas darbas suklijuoti sukarpytas dešimtokų nuotraukas. Nors į kitas pamokas mokytojai grįžo į klases, kontrolinių darbų niekas nerašė.

Po pamokų dešimtokai ir mokinių komitetas visus pakvietė į salę. Renginį vedė Andrius ir Lukas. Mokytojams teko atsakyti į klausimus iš įvairių sričių. Į daugumą klausimų sugebėję atsakyti mokytojai buvo apdovanoti pyragu ir nuotaikingu siurprizu – šokiu. Darbingų ir nuotaikingų mokslo metų, Mokytojai!

Kalbėkime motinos tarme

Šių metų rugsėjo 27 dieną mūsų mokykloje minėjome Europos kalbų dieną. Ją šiemet skyrėme lietuvių kalbos tarmėms. Kiekvienos klasės užduotis buvo pristatyti burtų būdu išsitrauktą tarmę arba patarmę.

5-10 klasių mokiniai dar prieš renginį turėjo išsitraukti po lapelį su tam tikra Lietuvos teritorija ir pasiruošti pristatyti, kaip kalbama toje teritorijoje. Svarbiausia buvo atsakyti į keturis klausimus. Mums padėjo ne tik lietuvių kalbos mokytojos, bet ir auklėtojos, todėl visi pasiruošėme puikiai.

Taigi reikėjo papasakoti, kokie pasirinktos tarmės tarimo, linksnių, sakinių sandaros ypatumai ir kuo ji skiriasi nuo bendrinės lietuvių kalbos. Taip pat reikėjo paskaityti tekstą. O tai buvo tikrai nelengva! Mano klasei (8 kl.) buvo papuolęs mūsų gimtasis kraštas, todėl mums buvo lengviausia, nors, pasirodo, nemokame kalbėti kaip aukštaičiai kauniškiai, gyvenantys Marijmpolėje ar Vilkaviškyje.

Mūsų popietei daug linksmybių ir šypsenų dovanojo pradinių klasių mokiniai kartu su mokytojais padainavę tarmiškų dainų. O šventės pabaigoje vaišinomės atsineštais tradiciniais patiekalais. Pasivaišinę ir su linksma nuotaika patraukėme namo vis dar kalbėdamiesi apie tai, kaip įdomiai skamba kitų patarmių žodžiai ir netgi sakiniai. Nors teko pasukti galvas ir palaužyti liežuvį beiruošiant renginiui, daug sužinojome apie savo gimtąją kalbą.

 

Maršrutas „Vasara – Žinių šalis“. Kylam!

Vasara nulėkė paskui išskridusius gandrus, o Klausučių Stasio Santvaro mokyklos bendruomenė susiruošė žygiui oro balionu į Žinių šalį. Rugsėjo 2 dieną mokinių komitetas ir dešimtokai pakvietė visus į mokslo metų pradžios šventę. Nors oras nebuvo dėkingas skrydžiui, oro baliono pilotai - direktorius ir direktoriaus pavaduotoja, padedami dešimtokų Aistės ir Andriaus, - sėkmingai pakėlė orlaivį į naujų atradimų, nuotykių ir darbų aukštį.

Nauji mokslo metai, kaip ir visada, pasitikti vėliavos pakėlimu ir „Tautiška giesme", mokyklos bendruomenei pristatyti pirmokai, kuriuos, dar labai nedrąsius, į ilgą kelionę palydėjo dešimtokai. Kadangi vasarą ne vienas mokinys pabuvojo įvairiose stovyklose, susirinkusieji išklausė pasakojimų apie jas. Daugelis džiaugėsi naujais draugais, įspūdžiais, patirtais nuotykiais.

Nauji mokslo metai prasidėjo – oro balionas jau neša mus naujų žinių takais. Sėkmės visiems: mokytojams, mokiniams ir tiems, kas mumis rūpinasi.

Sportas stiprina bendruomenę

Klausučių sporto klubas „Jaunuolynas" vykdo projektą „Rekreacinis laisvalaikis stiprina bendruomenę", kurio tikslas pagerinti sportavimo sąlygas jaunimui ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Projektą klubo nariai pradėjo savanorišku darbu. Buvusiame plaukimo baseinėlyje ardėm supuvusias grindis, lyginom betoninę dangą, išvežėm statybines atliekas ir atlikom kitus darbus, kad statybų firma galėtų vykdyti remonto darbus. Tai buvo nuostabios bendro darbo pamokos. Supratome, kad kartu galima padaryti didelių darbų. Tokios patirtys lieka prisiminimuose visam gyvenimui ir suvienija mus kaip bendruomenę kitiems darbams.

Šiuo metu vyksta baigiamieji projekto darbai. Renovuota sporto salė šviečia naujomis grindimis, sienomis. Vienintelė tokia Lietuvoje varžybų pakyla laukia sunkiaatlečių, svarsčio kilnojimo ir kitų varžybų dalyvių. Žiūrovai varžybų rezultatus matys didelio formato LCD televizoriaus ekrane. Teisėjavimo programą kūrė Kauno technologijos universiteto doktorantai. Ši programa unikali tuo, kad tai pirmoji ir vienintelė šalyje pritaikyta šių sporto šakų varžybų rezultatų apskaitai ir informacijos pateikimui žiūrovams.

Norime iki pirmųjų varžybų rudenį perdažyti ir suremontuoti senus treniruoklius, gražiais sportiniais plakatais, dailininkų piešiniu papuošti salės interjerą.

Klubo valdyba dėkoja visiems Klausučių jaunuoliams ir klubo nariams, rėmėjams už pagalbą įgyvendinant projektą.

Taip pat esame dėkingi VVD „Nemunas" administracijai už dalykiškus patarimus ir paramą.

Statėme, statėme ir pagaliau parodėme!

Pagaliau sulaukėme galimybės parodyti, ką taip ilgai ruošėme: birželio 6 d. įvyko spektaklio „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių (tiksliau, kas vyko, kol jie lakiojo)" premjera.

Dar lapkričio mėnesį nusprendėme vaidinti pasaką pagal S. Čiurlionienės – Kymantaitės pjesę. Nelengvai mums tai sekėsi. Teko pritaikyti kūrinį prie mūsų galimybių, daug mokytis, trukdė ligos. Spektaklio dieną visi dramos būrelio nariai jaudinosi: įdėta tiek darbo, o viena klaida gali daug sugadinti. Tačiau, kai salėje susėdo žiūrovai, o mes sustojome, pasirengę pradėti, jaudulys išnyko. Scenoje siautėjo ragana, prarastų brolių ieškojo mergaitė, sutikdama padėjėjų ir norinčių jai pakenkti; gandras papasakojo, kodėl jo strėnos juodos, o erelis šaukėsi teisingo teismo. Žinoma, pasaka baigėsi laimingai – ne tik mergaitė grįžo namo, bet ir mes galėjome didžiuotis savimi.

Smagu, kad mūsų pastangos įvertintos ne tik gausiais plojimais, bet ir padėkos raštu už kūrybiškumą.

Keliavome po Šakių rajoną

Šių metų birželio 1 dieną mes, turizmo būrelio nariai, su savo vadovu Aidu Pavalkiu išsiruošėme pakeliauti po Šakių rajoną.

Pirmiausia persikėlėme keltu ties Vilkija į kitą Nemuno pusę. Tada pro Kriūkus važiavome į Plokščius. Šis kaimas išsiskiria upeliu-gatve, tad mums buvo labai įdomu tai pamatyti. Kai kurie drąsiausieji nepagailėjo savo kojų ir ėjo akmenuota gatve – upeliu, kiti ją stebėjo eidami šalia įrengtu pėsčiųjų takeliu.
Pavaikščioję patraukėme į seną, 1868 m. atstatytą, medinę Šv. Mergelės Marijos vardo bažnytėlę. Mums pasisekė, nes buvome įleisti į bažnytėlės vidų, o apžiūrėję ją, gavome leidimą užlipti į varpinę. Ten pamatėme 1573 m. nulietą varpą, kuris dar ir dabar kviečia žmones ateiti į šv. mišias.

Pabuvę bažnyčioje, ėjome keliu pro Nepriklausomybės ąžuolą ir pasiekėme istorinį – archeologinį paminklą – Šventaduobę. Akmeniniai laiptai mus nuvedė prie Didžiupo upelio slėnyje įrengtos koplytėlės. Ši vieta apipinta legendomis. Šalia trykštančio šaltinio vanduo, anot plokštiečių, turi stebuklingą gydomąją galią.

Nusiprausę stebuklinguoju vandeniu važiavome į gražų Suvalkijos miestelį - Lukšius. Ten apžiūrėjome menininkų skulptūromis išpuoštą poilsio parką. Tada patraukėme į Zyplių dvarą. Apvaikščiojome visus pastatus, užėjome ir į dvaro rūmus. Ten ką tik buvo atidaryta privačių kolekcininkų surengta ,,Varlių'' paroda.

Iš Zyplių dvaro jau kitu keliu važiavome link namų. Privažiavę keltą, vėl kėlėmės per Nemuną. Prie Nemuno, tik jau Jurbarko rajone, kepėme dešreles, kalbėjomės ir linksmai leidome laiką. Pavalgę sėdome į autobusiuką ir grįžome į Klausučius su daugybe naujų įspūdžių, kurių, manau, dar ilgai nepamiršime.

Penktokams patinka ekskursijos!

Gegužės 22-ąją mes, penktokai, su savo auklėtoja Rimante Pavalkiene išsiruošėme į dar vieną ekskursiją. Dienos pradžia pasiuntė mums išbandymą: vėlavo mūsų užsakytas autobusas. Visi labai nekantravome. Laukti buvo sunku. Autobusas, nors ir pavėlavęs beveik dvi valandas, atvyko. Tiesa, jis mus sutiko beeinančius keliu „Klausučiai – Belvederis". Tad mūsų kelionė prasidėjo.

Linksmai nusiteikę, laimingi, kad vis tik pavyko išvažiuoti, pasiekėme IX fortą. Daugelis mūsų šiame muziejuje lankėmės pirmą kartą. Aišku, visiems didžiausią įspūdį padarė IX forto požemiai. Įvairaus aukščio, ilgio ir pločio tuneliuose buvo labai drėgna, vandens lašiukai kabojo virš galvų. Požemiuose pamatėme I ir II pasaulinio karo patrankų ir amunicijos, geriamojo vandens šulinį. Įspūdį paliko ir pamatyti karceriai, kameros su kietais gultais. Įdomu buvo tyrinėti kalinių naudotus daiktus, priešmirtinius raštus ant vienos iš kameros sienų. IX forte sukaupta tiek daug eksponatų, kad supratome, jog turėtume čia ką veikti apsilankę ir kitą kartą.

Nusifotografavę prie IX forto monumento, važiavome į Rumšiškes. Norėjome aplankyti Lietuvos liaudies buities muziejų. Gidė supažindino mus su šio muziejaus planu. Tikriausiai matydama, kad nepajėgsime apeiti visos muziejaus teritorijos, pasiūlė mums pasirinkti, kurių regionų sodybas norime aplankyti. Pasirinkome Dzūkiją ir Suvalkiją.

Šis muziejus - ekspozicija po atviru dangumi - įsikūręs labai gražioje vietoje. Akį traukė gražūs gamtos vaizdai, bet koją visiems kišo uodų pulkai, karštis ir ištvermės stoka. Vaikščioti mes labai pavargome. Jėgos užplūsdavo tik pamačius pramogas: mielai vaikščiojome kojūkais, šaudėme iš lanko, žaidėme „muštuką", supomės sūpynėse. Mums Rumšiškių liaudies buities muziejuje labai patiko. Įdomu buvo pamatyti, kokie trobesiai buvo skirtinguose regionuose, įdomu buvo įsivaizduoti ir palygintų tų žmonių buitį su mūsų buitimi. Išvykome iš šio muziejaus žinodami, kad verta dar kartą sugrįžti ir čia.

Po muziejų lankymo visi buvome labai išalkę, tad užsukome į PC „Mega" pavalgyti. Po sočių pavakarių važiavome namo.
Šioje ekskursijoje supratome, kad ekskursijos mums labai patinka, bet mums dar reikia ugdyti ištvermę ir fizinį pajėgumą. Tikėkimės šeštokai būsime ištvermingesni ir fiziškai stipresni!

Mokėmės iš kino

Gegužės 20- osios dienos rytą į mokyklą atvažiavo „Kino busas", o su juo ir projektas „Mokausi iš kino". Jį pristatė ir mums vadovavo trys režisieriai: Dovilė, Antanas ir Andrius. Projekte dalyvavo septintokai, aštuntokai ir keturios dešimtokės.

Pirmiausia mes visi susipažinome. Po to režisieriai atskleidė kino „virtuvę": sužinojome, kokie darbai yra labai svarbūs, kurie iš jų yra patys būtiniausi, sužinojome, kad filmai dažnai žiūrovams meluoja. Dar režisieriai parodė kelis filmukus apie filmų kūrimą. Daug laiko praleidome visi kartu, o dienos pabaigoje buvome padalinti į dvi grupes. 1 – oji grupė kliuvo režisierei Dovilei, o 2 – oji grupė - režisieriui Antanui. Grupėse tobulinome savo sukurtus scenarijus. Pagal juos vėliau kūrėme filmukus. Kai scenarijus buvo baigtas, išsirinkome aktorius, likusieji tapo atsakingais kino kūrėjais – pasiskirstė pareigomis.

Antroji diena buvo skirta filmavimui. Darbas nuvargino visus. Aktoriams teko vaidinti po keletą kartų, kol pavyko taip, kaip norėjome. Vieną sceną filmavome net devynis kartus.

Trečioji diena buvo paskutinė. Tą dieną mes montavome savo filmą. Pabaigę darbus, filmus pristatėme visai mokyklai. Režisieriai kiekvienam projekto dalyviui įteikė po pažymėjimą apie dalyvavimą projekte. Mes padėkojome režisieriams ir padovanojome po knygutę „Neužmirštuolės" su savo vardais.

Kitą dieną jau reikėjo eiti į paprastas pamokas. Dėl to buvo liūdna. Daug smagiau buvo mokytis iš kino. Lauksime „Kino buso" kitais metais.

Gegužinė ir šokiai per naktį

Gegužė papuošė obelų žiedais Klausučius. Kai aplink gražu, norisi džiaugtis gyvenimu, šokti ir dainuoti. Todėl mūsų mokykloje gegužės 17 dieną vyko ne pamokos, o linksma gegužinė. Pirmiausia, susirinkę mokyklos kieme, susėdę ant žolės, stebėjome Vilkijos gimnazijos mokinių spektaklį „Pasėjo senelis avižas mėnesienoj". Po vaidinimo etnokultūros būrelis „Upelė" ir mokytoja V. Baltutienė visus pakvietė pasimokyti lietuvių liaudies šokių ir ratelių.

Pasilinksminę ir išlydėję svečius suskubome ruoštis šokių maratonui. Savanorės pagalbininkės Laura Vasiliauskaitė, Agnė Dubiskaitė bei aš šokinėjome per mokyklos langus, nešėme čiužinius, lakstėme po mokyklą be batų ir galiausiai sugulėme rusų kalbos kabinete pažiūrėti filmo. Pailsėjusios lėkėme namo, nes reikėjo pasiruošti bemiegei nakčiai ir šokių maratonui.

Ir štai ilgai laukta 20 val. vakaro. Susirinko keturios šokėjų poros, nusiteikusios kovai: Agnė Dubinskaitė ir Irma Dabrovalskytė, Laura Vasiliauskaitė ir Laura Bukauskaitė, Ugnė ir Urtė Tamošaitytės, Gabrielė Pavalytė ir Arūnė Pranarauskaitė. Pasitikrinome pulsus, prisisiuvome lapelius su numeriais ir ... laikas šokiams. Šokome 55 min. ir gavome 5 min. pertrauką, kuri baigės net sumirksėti nespėjus! Šiek tiek atsigavusios šokome toliau. Taip ir slinko tos valandos... Tačiau žiūrovai neliūdėjo! Per pertraukėles garsiai traukė karaoke dainas, šoko kartu su maratono dalyvėmis, patarinėjo, kaip šokti, kad laimėtumėme pirmas vietas.

Po 3 val. šokimo pirmosios iškrito Gabrielė su Arūne, tačiau nei viena neliūdėjo, nes gerai pailsėjusios šoko su kitomis draugėmis. Kad ir kaip bebuvo sunku, tačiau mes vis vien šokome, nei viena nenorėjome pasiduoti. Apie 2 val. nakties iškrito ir kita pora - sesės Urtė ir Ugnė. Joms koją pakišo bloga savijauta, todėl toliau šokti nebegalėjo.

O kaip su kitomis merginomis? Nei viena nenorėjo pasiduoti, tačiau susitarėme, kad po 30 min. šokimo prie aparatūros stovėjęs Lukas sustabdys muziką. Taip ir padarėme! Paskutiniąsias akimirkas šokome taip stipriai, kad prakaitas upeliais tekėjo. Žiūrovams buvo linksma, nes mes ne vien šokom, bet ir dainavom! Lukui išjungus muziką, paaiškinome, kad laimėjo draugystė, o prizus mokytojai, kaip norės, taip paskirs. Jie, žinoma, paskirstė taip, kad nuskriaustų nebuvo.

Po maratono visi susirinkome rusų kalbos kabinete, kur aptarėme mūsų ištvermę. Atsirado ir šmaikštuolių, kurie sakėsi esą nugalėtojai, nors visai nešoko! Štai taip linksmai pabuvome mokykloje per naktį.

Išvyka į Vilnių

Visiems žinoma, kaip sunku pavasarį sėdėti klasėse ir klausytis mokytojų aiškinimo. Todėl aštuntos ir devintos klasių mokiniai nusprendė mokytis istorijos neįprastoje klasėje. O kur geriausios istorijos pamokos? Žinoma, kad Lietuvos sostinėje. Taigi gegužės 16-os rytą sėdome į autobusiuką ir išdardėjome į Vilnių. Šį kartą visų mėgstamas prekybos centras nebuvo aplankytas – mes pasirinkome kitas vietas. Pirmiausia nuvykome į Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. Pasigrožėję katedros vidumi, leidomės į paslaptingus rūsius. Gidė papasakojo apie bažnyčios istoriją, jos statytojus ir restauruotojus, sužinojome apie garsius žmones, palaidotus rūsiuose, apie tai, kokiais būdais mokslininkai ieško istorijos paslapčių. Net Vytauto Didžiojo ūgį sužinojome (ne toks jau ir „didysis" – 158 cm). Ekskursijai baigiantis, stovint prie Barboros Radvilaitės karsto, požemyje užgeso šviesa. Buvo šiek tiek baugu. Tačiau gidė greitai rado, kaip įjungti šviesą, ir mes gyvi ir sveiki išėjome iš požemių.

Džiaugdamiesi šilta saule pasivaikščiojome parke, apžiūrėjome Valdovų rūmus, paminklą Gediminui, užkopėme į pilies kalną (čia grožėjomės miesto panorama ir tikrinome grindinio patvarumą). Kai paskaudo kojos, o nuo saulės nebegelbėjo ledai, džiaugsmingai pravėrėme „Vichy" vandens parko duris. Va, čia tai malonumas – taškėmės, turškėmės 3 valandas. O paskui... paskui, kai nusiplovė žiemos rūpesčiai ir liko tik smagus nuovargis, pasukome namų link. Dabar lauksime auklėtojos pažadėtos išvykos rudenį.